2009 m. balandžio 28 d., antradienis

Pirmasis darbas Turkijoje


Nuo balandžio vidurio pasibaigė mano katino dienos, o tai tiesiogiai įtakojo ir mano pasipasakojimų sulėtėjimą. Tiesa reikėtų pradėti nuo pat pradžių kaip man sekėsi darbo ieškoti ir kaip gi susiklostė visi įvykiai, kad dabar esu vertėja ligoninėje. Taigi į darbo paieškas leidausi jau nuo vasario mėnesio, kadangi tai laikas, kai pamažu imama žvalgytis naujo sezono pusėn. Lietuviško įpročio vedina susiradau visus įmanomus viešbučius ir jų kontaktus bei išsiuntinėjau savo gyvenimo aprašymą.
Pirmieji sakmbučiai mane pasiekė po keleto dienų, teko aplankyti ne vieną viešbutį, susitikti ne su vienu vadybininku ar kokiu kitokiu vadovu. Pokalbiai būdavo nuo komiškų iki tikrai rimtų ir sąžiningų, tiesa mano nuomone sąžiningiausiame pokalbyje buvau viename dideliame viešbutyje su daug svečių iš Rusijos, o interviu su manimi turėjo tikrai ne turkė iš pažiūros tamsi mergina su ne visai taisyklinga anglų kalba ir gražia bei sklandžia rusų. Tiesiai šviesiai pasakiusi, kad darbo valandos iglos, kad tektų spresti konfliktines situacijas, kad darbas sunkus ir t.t. Ne taip kaip kitame (bet man labai patikusiame viesbutyje) visi mūsų svečiai be problemų, laimingi, viskas ok ir panašiai kaip jau ten realybėje vienas dievas težino. Taigi viešbučiai keitė vienas kitą, o jokio konkretaus atsakymo kaip nebuvo taip nebuvo.
Vieną dieną mano vyras pranešė jog išsiuntė mano gyvenimo aprašymą į vieną privačią ligoninę, nes jie ieško vertėjų. Na sakau gerai, bet kad aš tai turkiškai nelabai kaip moku, tai nusprendeme, kad jokio atsakymo greičiausiai nesulauksime, tačiau kaip bebūtų keista, sulaukiau kvietimo į pokalbį, na galvoju gaišinu tik jų ir savo laiką, bet kaip beviltiška namų šeimininkė norinti pakeisti kasdieninę rutiną, pasipuošiau ir išžygiavau į ligoninę pokalbiui, kuris kaip aš maniau bus visiškai beprasmis ir be jokios naudos, tačiau bus šioks toks prasiblaškymas.
Taigi pirmas asmuo sutiktas ligoninėje buvo Ferhat bey (Ponas Ferhatas), atsakingas už žmogiškuosius išteklius, labai sunkia laužyta anglų kalba paaiškinęs, kad su manimi kalbėsis vertimų skyriaus vadovė Aysel hanim (Ponia Aisel), na susitikome mes su ponia, o ši mėgina su manimi vokiškai kalbėtis, žinoma mano CV įrašyta, kad moku vokiečių kalbą ir netgi moku ją gerai, ale tokie tik pažymiai, visgi nevartota kalba užmiršta ir vokiškai atsakyti man sekėsi tikrai nekaip iš to streso kažkur atsirišo mano turkų kalba, pati nesupratau kaip bet ėmiau kalbėti būtent turkiškai, tuomet įbėgo dar viena jauna mergina kalbanti gražiai angliškai su šiokiu tokiu turkišku akcentu. Panelė Minė (jos varda man visada asocijuojasi su Walt Disney heroje pelyte Mine :) Taigi su panele Mine mus susiejo simpatija iš pirmo žvilgsnio ir ji atsakė, kad aš esu tinkama į pagalbininkes jai. Tuomet prisistatė ir ligoninės vyr gydytojas ponas Jusufas (man šis vardas visada malonus, nes tai mano mylimo vyro vardas). Ponas Jusufas uždavė kiek netikėtų klausimų, tokių kaip ar rasi kelią iš namų į darbą???? Turint omenyje, kad mūsų gyvenvietė labiau į kaimą panaši nei į miestelį... Kitas apstulbinęs klausimas į kurį negalėjau atsakyti nieko protingo, Ką tavo vyras mano apie šį darbą? PO tokio klausimo mano mintys visiškai susijaukę, galvoju WTF ką jis nori tuo paklausti, klausimą suprantu, bet kame kampas šio klausimo... Pasirodo po kelių pokalbių su asmenimis gyvenančiais kiek ilgiau Turkijoje išsiaiškinau, kad dar visai neseniai Turkijoje moterys gali laisvai darbintis be vyro sutikimo. Vadinasi mano viršininkui buvo svarbi mano vyro nuomonė, o ta proga jis ir pakvietė antram pokalbiui mus abudu. Kažkaip mano brangusis vyras, kuris yra turkas niekaip negalėjo suprasti ką jis veiks tame pokalbyje ir kokio velnio jis ten eina, šiuo atžvilgiu abu jautėmės kaip užsieniečiai.
Taigi praėjus savaitei po pirmojo mano pokalbio ligoninėje su vyru atsidūrėme pas Pona Jusufą. Taigi du Jusufai apsikeitė įprastomis mandagumo frazėmis kaip gyvenate ir t.t. tada Ponas Jusufas paaiškino jog norėjo tiesiog pamatyti, nes nori patikimų žmonių savo aplinokje, va ir tiek mano vyra paklausinėjęs iš kur jis kilęs, ką veikia ir pan. maloniai atsisveikino iki kito susitikimo.
Na va atsipūtusi laukiau savo darbo pradžios kol apėmė šioks toks nerimas, kad ogi vagi turkiškai aš kažkaip nelabai gerai moku, vieną dieną užsukau ir pasidalinau savo nerimu, o sulaukiau tipiško turkiško atsakymo NO PROBLEM, viską išmoksi, nė vienas čia nepradėjo mokėdamas. Na taip be problem sulaukiau ir savo darbo pradžios.
Viskas kiek baugu, nauji žodžiai, nauja aplinka, nauji žmonės. Tačiau sezonas tik beprasidedantis, todėl žmonės suserga, susižeidžia ir taip patenka pas mus, o patekę pas mus tampa mūsų darbu. Kol kas esu vienintelė užsienietė darbuotoja, tai kiek slegia, bet mano kolegos stebisi ir džiūgauja, kad va kaip per greitą laiką aš prakalbau turkiškai ir visai ne taip jau blogai (tiesa tokia, kad tas ne tiap blogai tikrai nėra taip jau gerai, bet jie išmoko mano kreivos turkų kalbos). O kas be ko didžiausias iššūkis jų liežuviams yra mano vardas. Tai štai kiekviena diena tapo iššūkiu ir man, kalbos mokymasis praktiškai su krūvomis klaidų, medicininiai terminai ir visi draudiminiai popierizmai, vis dar daug ir daug mokytis.
Beje šiomis dienomis užsidirbau bonusų, nes laisvu laiku, kai nebuvo pacientų ir nebuvo noro atsiversti turkų kalbos vadovėlį ėmiau ir perskaičiau knygą. Turkams tai kažkas neįprasto, todėl aš jų akyse palikau kaip stebuklas. Tai štai taip ir bėga dienos.
Posted by Picasa

2009 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Velykos prakvipusios apelsinmedžių žiedais


Mano pirmosios velykos be mano šeimos buvo kiek keistos, bet kita vertus labai smagios ir įdomios. Kas be ko marginti kiaušiniai vienas iš velykų atributų, todėl velykoms tiek aš tiek mano kolegės tautietės pamargino jų įvairiais natūraliais metodais. Gyvenant Turkijoje tenka prisiminti senovinius metodus kiaušiniams dažyti, nes kaip žinia Turkija muslmoniškas kraštas ir velykų išvakrėse tikrai niekas nepardavinėja dažų skirtų kiaušiniams dažyti. Taigi jau nuo užgavėnių ėmiau kaupti svogūnų lukštelius velykoms, o paskui drebančia ranka mėginau išmargini kiaušinius vašku, kad iš to mėginimo gavosi galima pamatyti vienoje iš nuotraukėlių.
Velykas šventėme pas mielą tautietę jos naujuose namučiuose, skanai ir kas be ko sočiai papusryčiavę, pasivaikščiojome aplink pilį ir taip vadinamą senamiestį, vėliau pakilome aukštai į kalnus, išsikepti mėsytės ant žarijų ir pasimėgauti siūlomomis pramogomis, čia pirmą kartą išmėginau keturratį, kad jodinėjo arkliu, o vėliau maloniai pavalgę traukėme dainas pradedant užstalės dainomis, baigiant religinėmis giesmelėmis. Gražios velykos. ALELIUJA.
Posted by Picasa

2009 m. balandžio 8 d., trečiadienis

Kulinariniai šedevrai Turkijoje


Šioje šalyje nereikia būti aukšto pilotažo kulinare, kad viskas pavyktu, bet didžiausias mūsų šeimos kulinaras yra mano brangiausias vyras, kuriam patinka gaminti ir mane stebinti savo šedevrais, o aš galiu nustebinti nedideliais šedevrais tortų srityje :) Ačiū mano babai už tortų tepimo ir gaminimo pamokas...
O dar labai malonus dalykas tas, kad daržovės čia visuomet yra šviežios ir skanios. Beje vakar teko gardžiuotis grybais triufeliais, kurių atsiuntė mūsų dėdulė. Tą dėdulę aš labai mėgstu, nes primena jis man mano šeimos vyrus, kurie ir medžiojo ir buvo puikūs grybautojai, gamtos ir istorijos mylėtojai. Dėdule ne šiaip iš kelmo spirtas, pusė Eregli muziejaus eksponatų priklauso jam, o tai tiesiog todėl, kad jis mėgsta balškytis po kalnus ir vis ką nors randa. Šiuo metų turi naują hobi fotografavimą, nors turi gerą profesionalų aparatą kaip ir priklauso fotografijos mylėtojui, tačiau didžiausias menas jam yra makro ir auto funkcijos... Įdėsiu keletą savo dedulės šedevrų, kurių temos ir yra gamta, nes jis gamtos žmogus :)



Posted by Picasa

Jūros istorijos


Jūra man patinka be galo be krašto, kad ir kur ji bebūtų. Dažnai žiūriu į ją tiek iš namų pro balkoną, o kai liūdesys ir ilgesys užspaudžia širdį išsiruošiu ir artimesniam jūros aplankymui. Paskutiniu metu žiūrėdama į jūra vis prisimenu lietuvišką pasaką "Egle žalčių karalienė" gal ir neprisiminčiau jos taip dažnai, bet mama ją priminė ir vis minėdavo, kad ech tas žaltys manp vyras pagrobs jos dukrelę, o kai jis atvažiuos bus užkapotas dalgiais.
Nuo to laiko labai dažnai permastau šią pasaką, ne tiek jos siužetą kiek, ką visgi šia pasaka mums norėta papasakoti. Galgi nuo seno broliai lietuviai gailisi sesučių, kurių nereikia gailėti, o jų vyrus yra gatavi užkapoti tik šiomis dienomis dalgius pakeitė liežuviai ir kartkartėmis kumščiai. Žiūrint į jūrą manyje dažnai pabunda Eglė, besiilginti savo krašto, savo artimų, bet pamastau ar nebus taip, kad jau ir pati tapau svetima tam ką palikau. Kaip toj pasakoj pažadėka man tai, ko nepalikai namuose... Kažkokia pasakų nuotaika man, bet kartais ir jų reikia...
Grįžtant prie jūros temos šiandien išėjome su mano naująja giminaite rytiniam pasivaikščiojimui, kas beje čia yra laikoma sportu (man asmeniškai tai ypač juokinga, bet mano pomėgis pasivaikščioti sutampa su naujosios giminaitės sportu, todėl viena kitaip palaikydama kompaniją viena iš mūsų sportuoja, o kita pramogauja). Pasivaikščioję, pasirankioję akmenelių jau sukome namo. O pakeliui tikrai netikėtą (bent jau man) reginį apturėjome. Sėdintį ir į jūrą bežiūrinti bei bedūmojantį jaunuolį pastebėjome jau ateidamos. Pagalvojau tu0omet, va ne aš viena ateinu išsiliūdėti prie jūros. O grįžtant jaunuolis sėdėjo vis ten pat, bet jau su turkišku (tikiuosi, kad turkišku) styginiu instrumentu saz ir traukė neįtikėtino graudumo meilės dainas jūrai... Su naująja giminaite nutarėme jog matome ką tik saudaužytos širdies šeimininką, o tada man šovė mintis, kad ko gero lietuvis pasiimtu butelį kokio stipraus gėrimo, išgėręs tą gėrimą duotų kam nors nosin ir ko gero pasijustų geriau, bet tikriausiai nedainuotų meilės dainų vienas pats sėdėdamas prie jūros...
Jausmingi tie turkai...
Posted by Picasa

2009 m. balandžio 7 d., antradienis

Meras į namus


Taigi rinkimams pasibaigus, sulaukėme žinių kas tapo mūsų miestelio naujuoju meru. Taigi nuo šiol Side vadovaus AK parti atstovas Kadir Uçar. Beje po rinkimų meras ir pats džiūgaudamas važinėjosi po miestelį su savo rėmėjais ir mojavo visiems rinkėjams ir ne tik rinkėjams. Štai dabar jau ir laukiame kada mūsų miestelis ims keistis ir gražėti, nes ponas Kadir jau yra buvęs meru ir visai neblogai sukosi, bet praėjusius rinkimus pralaimėjo, o iš jo valdžią perėmęs meras buvo visiškas nevykėlis per ketverius metus nieko net pajudinęs aplinkui.
Tai taip pasibaigė visas rinkimų vajus, naujoji valdžia tikėkimės ras būdą gauti pinigų tuščiam ir skylėtam Side savivaldybės biudžetui. Beje Sidė liko iškritusi iš tos tendencijos, kad pajūrio regionas yra grynai CHP rėmėjai.
Posted by Picasa