2010 m. balandžio 10 d., šeštadienis

Mano antrasis darbas Turkijoje || My second job in Turkey

Štai jau trečias mėnuo, kai išmainiau savo pirmąjį darbą ligoninėje į klientų aptarnavimo skyriaus darbuotojos kėdę (tikrąja šio žodžio prasme) nekilnojamame turte. Truputį pasireklamuosiu, nors pardavimai ne mano sritis ir mani jie nerūpi, bet jei kam smalsu ką vis tik mes parduodame tai galite užsukti į interneto svetaine www.homeinturkey.com .
Taigi jau pažiūrėjote kokius grožius mes parduodame, o tiksliau vėliau po pardavimo mes dirbame su klientais. Tai štai jei pirmąjį darbą Turkijoje susiradau pati, tai antrasis darbas susirado pats mane. O tiesiog viskas įvyko ko gero labai turkišku principu. Mano vyro partneris ir dalinai viršininkas labai geru žodžiu mane paminėjo dabartiniam mano darbdaviui ponui M. Ir ponas M panoro su manimi dar kartą pasikalbėti, nors kažkada jau buvome kalbėję. Tą kartą mano karjerai statybų kompanijoje pakišo nestiprios turkų kalbos žinios. O štai po metų vienų aš jau galėjau bendrauti turkiškai ir komplimentai mano gebėjimams taip greitai mokytis sudomino dabartiius mano kolegas ir viršininkus.
Pirmiausiai vis tik turiu nulenkti galvą savo pirmiesiems darbdaviams ir kolegoms ligoninėje už jų indėlį į mano turkų kalbos žinias. Juk jie ir mokė ir bendravo su manimi. Beje menkas patarimas, ties, kurie stengias įvaldyti bent vieną užsienio kalbą, lingvistinius jūsų gabumus svetima kalba labiausiai lavina liežuvavimas įvairiausiomis temomis, tai plečia ne tik žodyną, bet ir liežuvio lankstumą tai kalbai. Taigi taip beliežuvaujant laisvomis akimirkomis išmokau turkiškai, praplėčiau savo žodyną, o kas svarbiausia tai man suteikė daug laisvės saviraiškai, savo pasitikėjimui ir savarnkiškumui svečioje šalyje. Be to prakalbus turkiškai tapau vertingesnė darbuotja ioje šalyje. Tiesa ligoninėje ir pamečiau tą lietuviams būdinga gėdos jausmą, kai užsienio kalbanekalbama taip kaip gimtąja. Dirbadama ligonineje įveikiau ir dar vieną savo emigracinį baubą - galimą mano apsilankymą gydymo įstaigose. Nuo šiol jų ne tik nebebijau, bet ir mielai grįšiu pas tam tikrus gydytojus iš „savo“ ligoninės. Darbą ligoninėje mylėjau, nes nei kraujas nei žaizdos man nėra baisu... O be to, kad mylėjau darbą ligoninėje, labai mylėjau ir kolegas, kurie buvo draugiški ir malonūs, išskyrus vieną ko gero pavydo apsėstą ponią gydytoją. Kuri manęs sugebėjo pasiklausti ar aš esu pasidarius plastinę nosies operaciją.... Na ok šitas klausimas ne pirmą kartą mano adresu, tiesiog tokią jau tėvai mane sutvėrė turkių pavydui mažanosę.
Na bet šią žiemą man teko apsispręti ką daryti... ar rinktis darbą, kuris neusteiktų galimybių siekti karjeros, bet kur esu visų mylima ar vis tik rinktis naują darbą, kuris suteiktų galimybių mokytis naujų dalykų, bet eiti į nepažįstamą kolektyvą kur nežinau ar mane pamils. Žinoma buvo ir kitų svarbių lemiamų momentų, tokie kaip darbo laikas ir kas be ko darbo atlygis, kuris tikrai ne paskutinėje vietoje. Labai norėjosi dirbti legaliai, ką man žadėjo ligoninė. Mat labai nedaug užsieniečių yra įdarbinami legaliai, ką jau užsieniečių kiek pačių turkų dirba nelegaliai. Turkų nedarbina legaliai dėl mokesčių slėpimo, o užsieniečių dėl begalinės biurokratijos tvarkant jų dokumentus.
Taigi jau tris mėnesius kasdien žygiuoju į darbą kompanijoje, kuri stato nuostabius puikius ir visaip kitaip puikius namus, vilas ir butus. Ir čia visai ne reklama, o tiesiog akivaizdi realybė. O jeigu nesitiki pasakysiu, kad gera dirbti kompanijoje, kurios produkto pranašumas akivaizdus, todėl aš tikiu tuo ką matau, ir esu tikra, kad Mecitoglu Homes geriausi mūsų apylinkėse.
Iš tiesų gera dirbti pas geriausius ir su geriausiais, kurių tiek darbo principai, tiek produkto kokybė yra akivaizdi (žinoma turkiškame kontekste). Skatina pasitempti ir pasistengti, pakrutinti smegenis. Kas dar man labai patinka šioje kompanijoje ir tikrai skiriasi nuo ligoninės, čia nėra tokios ryškios herarchijos ir viršininkui įeinant niekas nepuola stoti pagarbos atidavimui kaip armijoje „lygiuot, ramiai, pagarbą atiduot“, tas mane visą laiką trikdė gal dėl to, kad man neteko anksčiau susidurti su tokia neįprasta pagarbos išraikos forma. Na pagarbos reiškimą Turkijoje reikėtu aptari atskiroje temoje, aš kasdien kokį stebuklą atrandu šioje kultūroje, kuri susijusi su įvairiausios fomos pagarba.
Be to reikėtų paminėti kompanijos savininką ir mūsų viršininkas poną M, kuris yra tikrai protingas ir išmintingas žmogus. Negana to, kad jis yra vadovas ir savininkas, tai dar ir yra architektas visų šių statinių, kuriuos mes parduodame ir aptarnaujame. Ponas M labai pastabus ir atidus žmogus, kas be ko ir griežtas, bet mano manymu griežtas teisingai, tad galiu drąsiai pasakyti turiu patį geriausią bosą per visą savo darbo praktiką.
Be to darbo aplinkai yra Turkijai būdingų bruožų, mus skaniai matina čia pat  ofise įkurtoje virtuvėje besisukanti šeimininkė. Po darbo niekam nereikia eiti pėsčiomis namo, nebent būtų toks noras pasivaikščioti, o šis noras po darbo žiemos dienomis  taip pat kaip ir karštomis vasaros dienomis tikrai nelanko, todėl parvežimo paslauga aptingus labai maloni.
Kalbant apie valgydinimą darbe mūsų viršininkas ponas M pasirūpino, kad vasarą turėtume jaukią pavėsinę, kurioje galėtumėm pietauti ar tiesiog pertraulėlės metu išgerti puodelį kavos ar arbatos, beje ir arbatų virtuvėlėje netrūksta, ne tik turkiškos arbatos turime, bet ir įvairių žolelių, vaisių arbatos, o tą kolekciją aš dar papildžiau ir žalios arbatos atsargomis... Bei gi kavos aparatą „normaliai kavai“, nors realiai tokia kava Turkijoje yra šioks toks deficitas. Be Starbucks ir Lavaza specializuotu kavinaičių bent jau Antalijos regione ne kiekvienoje vietoje gali gauti geros kavos.
Dar šiame darbe nesijaučia, kad dirbčiau Turkijoje, vis tik kokybės ir viso reikalo suvokimas yra labiau europietiškas, bet gal dėl to, kad pagrindiniai klientai yra užsieniečiai.
Įdomus atradimas iš kolegų, kad mūsų sodininkai piktžoles iš pievelių ravi šaukšteliais, bet natūralu, kad anglams ligoniams, atsiprašau t.y. sodininkams, mūsų prižiūrima aplinka vis dar kelia nepasitenkinimą, o čia ir prasideda mano darbas, bendrauti su nepatenkintais klientais, nes patenkinti klientai retai rašo ar atsiliepia gerai apie kažką.
O mano mielų kolegų KTU Studentų Atstovbės atminimui... šis darbas kažkuo labiausiai primena man KTU SA draugišką atmosferą... Priešais mane sėdintids kolega vis ir taikos uždaryti laptopą. Kas pažįsta mano mieląjį kolegą Storą, žinos apie ką aš čia... Tiesa šiukšlių kamuoliuko stalčiuje neslepia šis kolega. Ir dar vienas džiugus panašumas, kad tai antras mano viršininkas po KTU SA taip stipriai stovintis už savo darbuotojus ir siaubingai nemėgstantis nepagrįstų kaltinimų.

1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

Sekmes naujajame darbe ;) ir kantrybes isklausant piktus turku nusiskundimus ;D