2010 m. balandžio 9 d., penktadienis

Velykų prisiminimai || Easter Memories




Geriant virškinimą gerinančią arbatą pamažu sukilo velykiniai prisiminimai, kuriais taip norėjosi pasidalinti, bet trukdė sotus pilvas. O pilvui aprimus galima prisiminti ir mūsų gausias šv. Velykas. Šį kartą šventės švęsti susirinkome į svetingosios Jurgos namus Beleke.  Kurią taip pat pasveikinome ir su jos artėjančiu gimtadieniu. Lietuvaičių šįkart būta net šešių. Visos šeimininkės pasiruošė skaniausių ir visaip kitaip nuostabių velykkų stalui būdingų vaišių. Taigi turėjome margučių. Tradiciškai prie velykų stalo daužeme margučius ir juos daužė ne tik lietuvaitės, bet ir mūsų turkiškosios antrosios pusės ir mišrios atžalos. 


Žinoma, gal jums sėdintiems lietuvojė šis velykinis stalas atrodo, toks tiesiog tradicinis, tačiau mums čia už jūrų marių gyvenančioms. Toks stalas, tai visas delikatesų rinkinys. Tarkime krabų lazdelių yra, tačiau jos nėra savaime suprantamas ir bet, kurioje parduotuvėje lengvai įgyjamas produktas. O kad ir ta pati silkė... Nesniai giedojau odes silkei, kurios čia niekas nežino, nepažįsta ir pažinti ne visuomet nori. Na žmonės kalba, kad silkės galima rasti ir parduotuvėse Turkijoje, tačiau aš dar toje parduotuvėjė nebuvau, o bet tačiau mus palepinti savo gamybos silkės pakaitalu nusprendė mūsų draugė Gintarė, kuri sėkmingai iš skumbrės pagamino „silkutės“. Mano dėdės rinkti ir džiovinti baravykai keliavo į garnyrą prie silkutės.


 Žinoma ir kokios šventės be baltos mišrainės ???????? Ja mus vaišino Joana taip pat ir tikru delikatesu netikru zuikiu. Namų ir šventės šeimininkė priruošė įvairių nepamirštamų delikatesų, įdarytų paprikų, įdarytų krabų lazdelių, o kur dar visus šventėjus pribloškę kiaušiniai užpiltiniai.


 Na ir mano anytos auginti burokėliai keliavo ant šventinio stalo, žinoma prieš tai virtę burokėlių salotomis. O sošiai prišlemštę ir smagiai belaidydamos liežuvius patraukėme piknikui, pasikepti mėsytės, papramogauti gamtoje. 


Taigi atvykome į BELEK piknikų parkelį, vyrai suorganizavo šašlykinę, kuri Turkijoje vadinama Mangal. Kol jie užsiiminėjo mėsa ir laikraščių skaitymu bei nardų žaidimu


, mes lietuvaitės mūsų naująjai draugei Joanai surengėme mini mergvakarį su uzduotimis, isbandymais nuometu is anytos uzuolaidos bei prisaikdnimu. Sukrovėme lietuvišką kraitelį naujai mūsų gelin (nuotakai). 


Žinoma visas šis mūsų pramogavimas ko gero buvo dar didesnė atrakcija visiems ten pikikaujantiems turkams ir skarotoms bobulytėms, kurios visą laiką spigino savo mažomis smalsiomis akutėmis. Ne kasdien vis tik piknikauja užsienietės. O mums to juoko tos kalbos, kaip vandens... Taip ir nepažaidėme ALIAS. Jo vietoje buvo smagiau tiesiog paplepėti, pabūti, patingėti, pasidžaigti, paburnoti. Susiskambinti su Stambulo lietuvaitėmis, kurios taip pat gausiai ir smagiai šventė Velykas. 

Kitą kartą pažadu parašyti anksčiau vis tik daug įspūdžių išblėso, ko nespėjau paminėti, tikiuosi šventės dalyvės pridės. 

Komentarų nėra: